Prisiminimų kaina

Prieš gerus du metus, viena sena miela moteriškė pardavinėjo savo daiktus. Daiktų pardavimas daugiau buvo susijęs ne su pinigų rinkimu, o laiko praleidimu. Žmogus senas, daug ko matęs, išgyvenęs  II Pasaulinį karą, bet vienišas savo dideliame name. Močiutė pardavinėjo įvairius daiktus, pradedant žurnalais apie žirgus (pusamžio senumo) ir baigiant dėžutėmis nuo saldainių. Kažkas joje buvo tokio, kas pritraukė mane ir mes pradėjome pokalbį, tiek daug ji turėjo ką papasakoti....
Vėliau mano akį patraukė dėžėje sumesti mediniai žaisliukai... Ir vėliau išgirsta jų tarpukario ir karo istorija paskatino mane juos įsigyti. Močiutės vaikystės prisiminimų kaina buvo 2$, o žaislai matę karą, migravo kartu iš Vokietijos į Ameriką, išmaišė daug valstijų, ir galų gale buvo pamesti garaže. Prieš keletą dienų nusprendžiau juos sudėti "į vitriną", kadangi mažoji nežaidžia su jais, kaip prinimą sau, jog istorija turi prasmę tik tada, jei mes esame jos liudytojai, kitu atveju tai tik ištraukos iš kitų žmonių gyvenimo. Kito žmogaus gyvenimo nenugyvensi, dėl to reikia gyventi savo.

Neįvykdyti pažadai

Per šiandieną susiduriau su keletą pasakojimų/situacijų ta pačia tema - neįvykdyti įsipareigojimai arba paprasčiausiu pažadų netesėjimu. Keistai skamba, kai suaugę žmonės (jau tie, kuriems gerokai virš 25-ių) duoda pažadus ir vėliau juos tiesiog pamiršta arba net piktybiškai juos vengia ištesėti. Blogiausia dalis ta, kad dėl įsipareigojimų nevykdymo mažiausiai kenčia "išsisukęs" žmogus, o daugiausiai tas, kuris laukė įsipareigojimų vykdymų. Mano trumas pažadukų skirstymas iš girdėtų ir patirtų situacijų apie tuos, kurie duoda pažadus ir juos "pamiršta":

- norintys atkreipti dėmesį tik į save. Kažką žadėdami tai daro garsiai, dažniausiai esant kitiems aplinkiniams šalia, norėdami padaryti įspūdį žmogaus į kurį visada gali kreiptis pagalbos, ir kai ateina pagalbos prašymo akimirką, "pažaduko" su žiburiu nerasi. Tik! Jis atsiras po tai, kai situacija išsispręs, kad pasakytų, jog jis irgi būtų pagelbėjęs.

 - narcizai. Jie mėgsta būti dėmesio centre bet kokia kaina, ir jei pažadėjo duoti labdarai 1000 lt prie tavęs  bei kokio įtakingo žmogaus, auditorijai pasikeitus geriausiu atveju paaukos 10 Lt.

- skubantys. Greičiau pažadėsiu, greičiau mane paliks ramybėje.

- "ligoniai". Žadėjimas jiems, tai chroniška būsena, jie žada ne tik kitiems, net ir sau, ir turi visą spektrą įvairiausių pažadų. Kiekvieną dieną kažką turi pradėti ir nepradeda.

 - slapukai. Kiekvienas duotas pažadas būtinai turi paslėptą tikslą. Kai  pažadui vykdyti ateina laikas ir nauda vis dar bus matoma, pažadas bus įvydytas, jei ne - pamiršk.

- tarpininkai. Pažadėjau, nes man pažadėjo. Tam pirmam neištesėjus pažado, deja, negaliu ir aš įvykdyti savo.

Iš tiesų, gaila, kad negalime gyventi be pažadų nei santuokoje (mylėsiu iki gyvenimo pabaigos) nei darbe (atlyginimą mokėsiu laiku), nei draugystėje, nes viskas būtų paprasčiau: nėra pažadų - nėra įsipareigojimų, nėra nusivilimų. Bet čia susiduriame su priešpieša, jei neduodi pažadų, tai negerbi kitų arba esi didžiausias savanaudis iš visų.  Todėl, norėdami daug maž likti skaidrūs - nedalinkime šų pažadų į kairę ir į dešinę, gerai pagalvokime, ar tas žmogus mums svarbus kuriam kažką žadame, jei jis nėra svarbus, nėra prasmės gaišti savo ir jo laiko ir duoti pažadus, kuriuos vis tiek nebus noro ir laiko ištesėti. Nes kaip bebūtų, pažadų tesėjimas vis dar vertybė.

p.s. manau, kad kiekvienas iš mūsų gali patekti arba yra patekęs į pažadukų kategoriją, ar tai profesinėje veikloje, ar tai asmeniniame gyvenime.

Debesys žavi mane

Netiesa, kad kiekviena diena yra tokia pati, ir kad aplinka nesikeičia. Galbūt, ką turime ant žemės ir yra pastovu, bet tai kas virš mūsų galvų - tikrai ne. Reikia tik pakelti galvą ir grožėtis debesimis....

22 amžiaus žmogus

Gyveni žmogau, ir nematai, kaip viskas keičiasi, tiksliau viskas keičiasi su pačiu tavimi, dėl to, kai kas nors išmintingesnis pasako, pamokina ir parodo, ką reikia puoselėti ir ko saugotis, sustoji ir susimąstai. Aš dažnai sustoju akimirkai, nes esu palaiminta sutikti įdomius žmones, ir ne tik pasilabinti su jais, bet ir išgerti kavos puodelį.

Neseniai mane "sustabdė" profesorius užmindamas įdomias mįsles: kur mes einame ir kuo  mes tapsime 22 amžiuje? Kodėl nežiūrime ką valgome ir kaip leidžiame laiką? Ar pastebėjome, kad priklausomybė mobiliam telefonui yra tolygi rūkymui ir tiek pat kenksinga? Kaip pvz. cigarėčių pakelis nuolat kišenėje - taip ir telefonas, cigaretė burnoje - telefonui burna "irgi reikalinga", prieš miegą ir atsikėlus tiesi ranką prie cigaretės, tiek pat dažnai ir tokiose pats aplinkybėse sieki telefono, rūkymas sukelia vėžį, o mobilaus telefono skleidžami spinduliai sukelia ne vieną ligą.... Profesorius pažymėjo, kad iki dabar mes tiek mutavome patys, kad tam tikros ligos tapo mūsų sudedamoji dalis, su kuo mes nenorime susitaikyti, nes nesuprantame, kad žmogaus evuliucija vyksta be sustojimo, ir taip kaip buvo vakar negali būti rytoj.

Kaip gi netrumpą amžių nugyvenęs žmogus mato 22 amžiaus žmogų? Ogi labai paprastai: sumažėjusi galva, nes nieko nesistengiame prisiminti ir nuo mažens vaikus nukreipiame atsakymų ieškoti internete (drįstu pripažinti, kad pati esu priklausoma nuo "google"), o tas nepadeda vystytis smegenim. Žinoma, būtinas pasikeitimas: didelis nykštys arba rodomasis pirštas. Nykštį išmankštinsime rašydami žinutes, smilių rodydami į visus daiktus, kuriuos norime turėti - nes esame priklausomi nuo vartojimo. Mes turėsime ženkliai padidėjusius sėdmenys ir mažas pėdas, kadangi vis mažiau judame ir dar mažiau judėsime. Bet kaip bebūtų visi daug valgome nemaistingo maisto.  Kad viską vaizdingiau mes įsivaizduotume, profesorius vizualizavo 22 amžiaus gyventoją. 

Ar norime tokiais būti? Taip ar ne? Klausimas, ar galime ką pakeisti? Juk progreso negali sustabdyti.  

Rugsėjo mėnesio atradimas - Randy Pausch

Gyvenime man būna: jei kažkas neramina, išgyveni linksmą arba liūdną laikotarpį, ieškai sprendimų ar atsakymų, viskas susiklosto taip, kad susiduri su žmonėmis, kurie yra arba buvo tokioje pat situacijoje, kokioje esi pats, į ranka netyčia patenka būtent ta knyga, kurios tau reikia, ir žinoma, internete užkliūni už tam tikros medžiagos, kuri tau įdomi ir reikalinga. Tikėtina, kad tai būna ne tik man, bet visiems, tik gal ne kiekvienas pastebi šią tendenciją. Pateiksiu pvz. nusipekri X markės automobilį ir žiūrėk - matai, kad pilnas miestas važinėja tokiais pat automobiliais, nors anksčiau manei, kad visi vairuoja Y markės automobilius; jei moteris laukiasi, ji būtinai susidurs su visomis "šalies" besilaukiančiomis mamytėmis; jei sugalvojai įsteigti įmonę, būtinai susipažinsi su žmonėmis, kurie yra ar buvo įkurę įmones, arba sutiksi teisininką ir buhalterį, kurie padės tai įgyvendinti. Taigi, būtų galima įvardinti daug daug pavyzdžių, faktas, kad tokios pat padėties žmonės koncentruojasi panašiuose vietose, dėl to ir įvyksta tokie susidurimai su reikiamais žmonėmis, reikiamu laiku.

Taigi, prieš kelias dienas man ieškant internete, kaip protingai valdyti laiką (dalyvavau ne viename tokio pobūdžio seminare, bet karts nuo karto "sau leidžiu prisiminti" ir atnaujinti žinias), radau įdomų tinkalpį www.saviugdosklubai.lt (pradėjau tik žvalgytis jame, ir man jau patinka), o jame nuorodą į Randy Pausch Laiko valdymo paskaitą. Pradėjau ją žiūrėti, ir "praryjau su didžiausiu apetitu", negalėjau atsistebėti, koks pozityvus žmogus, koks charizmatiškas ir puikus oratorius (man primenė vieną iš mano vadovų). Peržiūrėjau vieną paskaitą, pradėjau ieškoti visos įmanomos informacijos apie a.a. profesorių, ir aš likau sužavėta šiuo žmogumi, jo mintimis, pavyzdžiais, tai žmogus - įkvepėjas, įsivaizduoju, kokie visi palaiminti turėjo jaustis jo studentai, tikrai, nereikėdavo puodelio kavos prieš paskaitą ir dar paskaitos metus papildomai dviejų puodelių...

Malonaus žiūrėjimo:

Laiko valdymas

Vaikystės svajonių įgyvendinimas



Viskas įmanoma!

Visada yra išeitis ir nieko nėra neįmanomo. Nebūna padėties be išeities, nebūna įvykių be priežasties, bet žmogus taip sudėtas, kad įveikti ir pasiekti gali viską, jei tik atveria savo širdį ir įdeda pastangų. Nuostabus filmas.

Enjoy!

Prie kavos, neskubant, mėgaujantis ir ramiai..

Sekmadienio atgarsiai

Visi šaukia ir trimituoja, visi džiaugiasi – didžiausias pasaulio teroristas ne tik pagautas, bet ir nušautas. Skamba televizija, mirga internetas, abejingų tokiam įvykiui nėra. Žmonės susiskirsto i dvi barikadas, vieni tiki skelbiama žinia, kiti ne. Akcijų rinka šoliuoti pradėjo, naftos kainos svyruoti – įvykis tikrai svarbus, čia faktas. Tik, mano nuomone, neteisingai sutikta visų tautų tokia žinia, ji turėtų būti priimta santūriau  be tokio didelio džiaugsmo – dėl to, kad nei vienas tikėjimas neleidžia pakelti rankos prieš kitą žmogų ir atimti iš jo gyvybę, o čia, visi džiaugiasi žmogžudyste, kuri, man atrodo, buvo daugiau simbolinė savo prasme.

Sekmadienis - viena namuose

vidinis kiemas

Negaliu patikėti esu viena namuose. Tai labai retas įvykis pas tuos, kurie turi vaikų.. Dažniausiai, jei noriu pabūti viena, turi išeiti iš namų ir vis tiek būti tarp žmonių, bet šį kartą - ech.. gera.

Išėjau į vidinį kiemą, šilta, bet ne karšta, kieme daug didelių medžių - todėl aš sėdžiu pavėsyje, voverės straksi visur, loptopas ant kelių, groja Diana Krall, ant stalo žalios arbatos puodelis, rašiklis, popieriaus lapai - puiki diena ir situacija pabaigti darbus.

Prieš gerą mėnesį mano galvoje šmestelėjo klausimas -  o kaip gi gyvena poros be vaikų, kai turi tiek daug laisvo laiko? Ar galite patikėti, aš negaliu prisiminti to jausmo, kaip buvo kai buvome tik dviese. Atsimenu tai, kad buvo tikrai daug daug visokių švenčių po kurių ateidavo daug beprasmiškų ir neturiningų rytų, ir savaitgalio dienos prasidėdavo gerokai po pietų.

p.s. Tikiuosi, kad nei vienas iš kaimynų nepradės pjauti žolės :)

Atominių elektrinių žemėlapis

http://www.newscientist.com/embedded/nuclear-reactor-map

"Taikusis atomas" - praranda savo prasmę po visų įvykių Rytuose. Šių žodžių prasmė turėjo pasikeisti jau '86 po Černobylio katastrofos, bet žmogui būdingas mąstymas "kas atsitiko ten, čia tikrai neatsitiks - mes kitokie ir čia bus kitaip".

Žiūriu į žemėlapį ir galvoju, žmogus - kaip skurzdelė darbštus, atranda auksto gyslą ir ja naudojasi iki išprotėjimo. Per 60-dešimt metų pastatyti tiek atominių elektrinių .... Visi sėdime ant tiksinčios bombos - ir nesvarbu, kokios krypties yra ar bus vėjas pasklidus radiacijai, viskas lieka toje pačioje Žemėje, viską turėsime iškvėpuoti ir suvalgyti, viskas su mumis atguls į žemę arba pasklis ore, ir ciklas vėl kartosis.

Maža ta mūsų Žemė, o mes ja gręžiame, siurbiame viską iš jos, sprogdiname, teršiame - ir vėliau stebimės visais žmogaus nesuplanuotais įvykiais.

Lieka tik atgailauti už savo klaidas ir padėti tiems, kam pagalba yra reikalinga.

Papildyta: 2011.04.01 d. kas ieško, tas randa. Žėmėlapius rasite paspaudę čia:

Kas atsiranda nepastebimai moters gyvenime?

• plikas "nepažįstamasis", kuris dar vakar nuotraukoje stovėjo šalia tavęs vešliais plaukais;
• viršvalandžiai;
• opaligė nervų pagrindu;
• "kažkieno" rūbai, kurių neįmanoma suderinti tarpusavyje;
• riebalai ant juosmens arba klubų;
• senai matytos "draugės", kurių vardų net neatsimeni.

Gyvenimas pilnas netikėtumų - būkime pasiruošę juos sutikti.

Baisu - jei ne rusai, romai, tai vėl tie lenkai...

Vakaras, įšoku į žinių traukinį prieš miegą- delfi.lt. Vienas iš populiariausių straipsnių Lenkijos politikai džiaugiasi rinkimų rezultatais. , matau įspūdingą skaičių komentarų, nedrįstu skaityti ir nesinori susigadinti pirmadienio vakaro skaitant įvairaus plauko nacionalistinius šūkius. Nesu aš mažumų didžiausia gynėja, nors pati jiems ir priklausau, bet juk kai puola iš visų pusių, ir varto kaip kas netingi, norom nenorom pradeti aršiau ir garsiau gintis.

Gal būtų šiek tiek kitokios nuotaikos internete lenkų ar rusų atžvilgiu -  jei liaudis būtų atidžiau susipažinusi su savo šalies istorija? Jei suprastų, kad tie patys lenkai ar rusai yra Lietuvos piliečiai, ir turi visas tas pačias teises kaip lietuvių lietuviai? Ar nejaučiamas skirtumas tarp pilietybės ir tautybės? Kiekvienas stengiasi narstant savo šeimos medį kildinti save iš bajorų - net nepasigilinęs iš kur pats bajorų luomas kildinamas, ir kas tie bajorai buvo, kaip jais tapdavo? Ir ar taip baisu, kad vietovėse kur lenkų kilmės žmonių sudaro virš 20 proc. - būtų rašomi užrašai dviem kalbomis, kai daugelyje pasaulio šalių taip yra daroma? Kaip gali būti gvildenamos temos - jog globalizacija - tai labai teigiamas veiksnys Lietuvai, kai nesugebame šalies viduje žiūrėti teigiamai į kitų tautų atstovus ir iš to išspausti naudą (tai kad kiekvienas mokame daugiau nei vieną kalbą?)? Koks skirtumas, kokios taitybės politikas, juk svarbu, koks jis ir kaip jis valdyme dalyvaus? Jei būtų laimėjusi juodaodžių partija - būtų egzotika ir rėktumėme ant visos Europos - kokie mes šiuolaikiški, o kai lenkai vietiniai laimėjo - tai reikia juos "mušti".

Liūdna ir pikta.

Procesas ar rezultatas? Kas labiau džiugina?

Štai koks man klausimas šmėžavo mano galvoje vairuojant namo.. Šiandieną aš turėjau nemenką užduotį įvykdyti, ir aš tai padariau, o geriausia dalis tokia, jog viso darbo rezultatas pranoko mano lūkesčius. Šiandieną - tai puiku, bet niekas negali nuspėti, kaip bus rytoj.

Ilga diena eina į pabaigą, aš leidžiu sau atsipalaiduoti, taurė salstelėjusio Kalifornijos rausvojo vyno, kelios šviesos pakampiuose, Mozart'o  Piano Masterpieces rinkinukas. Ir atsakymas pats ateina savaime, nesukant galvos, mane džiugina abu dalykai, tik ne vienu metu.

Jei darbas/užduotis miela sielai ir kūnui - mane džiugina procesas.. Tiesiog viską darai ir negalvoji apie galutinį rezultatą. Viskas vyksta savo eiga, iš šono žiūrint ir vertinant galima pasakyti "tam žmogui nereikai niekur dėti pastangų, tiesiog darbas pats "nusidirba".. Taip kaip man atrodė vaikystėje, jog pas suaugusįjį esantis grėblys lapus grėbia geriau, ir visada norėjau pasikeisti su suaugusiuoju įrankiais, nes mano akimis žiūrint, mano įrankis nebuvo toks šaunus. Aš nesuprasdavau, kad tai priklauso ne nuo to ką laikai rankoje, o nuo paties laikančiojo (tas pats dabar su mano dukryte). Viskas vyskta tarsi savaime, įdedant tiek pastangų, kiek reikia, bet jos niekada netaps kankinančiomis. Procesas įsisuka ir jo negali sustabdyti, ir nesvarbu, kas laukia tavęs rezultate. Jei kažkokios užduoties imiesi iš įsipareigojimo ar dar blogiau iš būtinybės - mane džiugina tik rezultatas. Viso proceso metu galvoju tik apie rezultatą.

Reziumė, aš žmogus, kuris orientuotas į rezultatą, bet kuriam nuskyla "pakaifuoti" ir nuo proceso.

Įkvėpimas pradedančiosioms ir ne tik: Julia Child

Julia Child - labai įdomi asmenybė apie kurią tikrai verta paskaityti šiek tiek daugiau.. Ji - puikus įkvėpimo šaltinis, kuris patvirtina tiesą "niekada niekas nebūna per vėlu". Juk niekada nebūna per vėlu atrasti malonų užsiėmimą, juolab, kuris suteikia džiaugsmo artimiesiems, nesvarbu, kad jis ir nėra madingas 21 a.

p.s. keletą video receptų rasite paspaudę čią

Keturios pagrindinės gyvenimo taisyklės

10 min. iki Naujųjų metų

Aš vadovaujuos keliomis pagrindinėmis taisyklėmis, kurias arba per laiką susikūriau pati, arba tiesiog nejausdama perėmiau jas iš šeimos (Froidas geriau žino :) . Man labai svarbu, kad šių taisyklių laikytųsi mane supantys žmonės, ypač nauji pažįstami arba kolegos, o informacijos atskleidimas yra nereikalingas bei nepriimtinas man. Mano labai paprastos taisyklės:

 - nesakyk, ką darai vonioje;

- nesakyk, kas vyksta už miegamojo durų;

- nesakyk, kiek pinigų uždirbi ir kiek išleidi, to paties neklausk manęs;

- neveluok.

Pakeitus gyvenamąją vietą, kaip ir visi, aš turiu išgyventi tam tikrus periodus, vieni iš pagrindinių adaptacijos bei socializacijos periodai. Taigi, pirmasis periodas, manau, jau praėjo, ir dabar esu socializacijos procese. Ir ką galiu pasakyti, tai, kad vadovaujuos savo taisyklėmis - negaliu pasigirti naujomis draugystėmis, nors pažinčių ratas pradėjo didėti... Ar aš priekabiai vertinu naujas pažintis, ar kol kas neatradau "savo" žmonių? 

Šventės jau čia pat

Prieš gerą mėnesį jau mūsų namuose vyko įvairūs pasiruošimai šiai žiemos šventei. O dabar, kai iki jos liko vos viena diena, šiandiena, visos šventinės akimirkos atrodo dar labai toli. Gal toks jausmas apima žmogų tada, kai jis būna pasiruošęs? Dovanos supakuotos, namai papuošti, meniu sudarytas, belikę kelis produktus supirkti,  pagaminti dvyliką patiekalų ir sėsti prie stalo.

Man per trisdešimt metų bus pirmos Kalėdos atskirai nuo tėvų, atskirai nuo seneles ir mano likusios šeimos, kurie prie stalo taip  ūžia, kiekvienas sau, kad sunku ir suprasti kas apie ką. Jei nori, kad būtum išgirstas, turi "šiek tiek" pakelti toną. Naujam žmogui atvykusiams į mūsų šeimą - manau yra šiek tiek  kraupu, visi kalba vienu metu, patiekalai juda į visas puses, zujama, judama, deramasi, erzinama... Bet po kelių prisėdimų prie bendrojo stalo į visą šitą turgų įtraukiamas ir naujas žmogus, kartais ir prieš savo valią :) Mūsų nei daug, nei mažai - 22, ir vis dar turime daug galimybių didinti šį skaičių, prie stalo keturios kartos - smagu, ar ne?

Toli be šeimos - liūdna, o dar pirmą kartą per žiemos šventę, daug minčių, įvairiausių pojūčių.... Ir žinoma, daug šiltų ir smagių prisiminimų.  Kartais gerai žmogui išvykti toli, įvertini viską dar labiau, o ir patį įvertina, atsijojami pelai nuo grūdų, o tai yra reikalinga atlikti, norint išlaikyti šiltus santykius.

Liūdna, bet negaliu skųstis, kad man yra blogai, aš turiu puikią vyro šeimą su geriausia anyta. Juk tai sekmė!

Šventės kitoje šeimoje - nauja patirtis. Ir džiugu tai, kad turiu dvi puikias šeimas!

Valio!

Su artėjančiomis šventėmis :)

Posakis tinkantis visais gyvenimo atvejais

“Eat a live frog every morning, and nothing worse will happen to you the rest of the day.” -Mark Twain

Vaizas pro langą. Gruodžio 15 d.. Vaizdas gniaužia kvapą!

Užtenka vadovautis šia mintimi, ir niekada nepritrūksi laiko įvairiems darbams, gyvenimo planams, mažiems ir dideliems tikslams įgyvendinti.

Yra parašyta begalės knygų apie laiko valdymą - ir visų jų pagrindinė mintis: nemaloniausius darbus, dažniausiai jie būna ir sudėtingiausi, atlik pirma.

Tikiu, kad dauguma iš jūsų valdo savo laiką, o ne atvirkščiai bei naudoja pagalbinius įrankius :)   

Aš įsivertinau savo pagalbinius įrankius, kurie padeda laiko planavime - ir nusprendžiau, kad jų tikrai per daug, nes kartais prarandu orientaciją, kur kokia informacija talpinama: nešiojamajame kompiuteryje, "išmintingame" telefone, stalo dienyne, rankinės užrašų knygutėje - tenchniką karts nuo karto susinchronizuoju, su "rankiniais" įrankiais - sudėtingiau. 

Artėjant metų pabaigai, reikia apsispręsti ir palikti du "asistentus", kurių turima informacija sutaptų 100 proc.

Kokie jūsų laiko planavimo "asistentai"?

Angelai mūsų gyvenime

Angelas - atgamtinė būtybė, žinoma jau daug šimtečių, jis simbolizuoja gėrį ir apsaugą, jis gali parodyti teisingą kelią pasiklydusiai sielai, jo vardas ir didūs darbai minimi skirtingų religijų tekstuose. Bet kaip ir visur, taip ir ten, kur angelai gyvena, vyrauja hierarchija  -  todėl Angelai pavaldūs Archangelams, kai kurie iš jų yra žymūs ir yra personalizuoti - viskas pritaikyta taip, kaip pilkam žemės gyventojui būtų aišku, kad taisyklės yra visur ir jomis reikia vadovautis, priešingu atveju kiekvieno laukia "puolusio angelo likimas".

Angelas dvidešimt pirmajame amžiuje, ar jis neprarado savo pirmojo prado, kokia dabar jo "paskirtis" (atsiprašau už šį žodį, bet gyvenant vartotojiškame amžiuje, šis žodis labai tinka)? Vienu žodžiu galiu apibūdinti -  įvairi. Angelo misija išlieka vis dar ta pati, toms, kurioms virš 50-dešimt, ir tiems, vudutines ir mažesnes pajamas gaunantiems , kuriems  virš  60-imt :). 

Šį sekmadienį praleidau palenkta galva ties angelais-dekoracijomis, skirtomis  namams - todėl didžioji laiko dalis buvo skirta apmąstymui, ką angelas simbolizuoja man,  ir kaip teisingai paaiškinti savo vaikui  angelo misiją? Savo dukrytei parinkau paprastą paaiškinimą - "..angelai gyvena danguje, kur daug saulės, ir jie  globoja vaikus" (ech.. "paukštelio" versija būtų priimtinesnė), nes man ši mistinė būtybė  asocijuojasi su šviesa ir  apsauga. Karpydama ir klijuodama, mintyse įvardinau sau  "Angel" TOP5":

1.  "Victoria Secret" angelai, tikėtina, jei tokie angelai lankytų mūsų  vyrūs, jie būtų tikri "Dievo avinėliai";
2.  Los Angel ir Hollywood'as su visai savo "angelais";
3. Kelly Family "An Angel"   , tikiu, kad visi prisimenate šią dainą :);
4. Ekranizuotas romanas: "Angelai ir Demonai";
5. Bei Nash Bridges (išrinkau remiantis Angelų sargų diena).

Koks jūsų "Angel TOP5" būtų, ar kada pagalvojote? Įdomu?

Gimtadienis

Dar viena diena - gimtadienis. Šiais laikais jis "baisiai" svarbus, jis pažymi tavo pilnametystę, senmergystę, brandą, pensijinį amžių, jis netgi nusako - kad laikas eiti anapilyn..... Jis kaip laikrodis, kuris pasako, kada ir ką reikia atlikti. Aš, pagal LT gimtadienio matus, šiek tiek vėluoju, bet kol kas neteko gailėtis dėl nepunktualumo vykdant gyvenimo užduotis, kaip bus ryt - niekas, kas turi biologinį kūna, nežino :)

Kuo dar įdomus šių dienų gimtadienis - tai, kad tave prisimena ir tie, kurie neturėjo laiko užkalbinti tavęs nuo praeito gimtadienio, bet jie tave prisimena technologijų pagalba, o tu gali patenkinti savo matematinius - statistinius poreikius ir skaičiuoti didėjantį ar mažėjantį sveikinimų skaičių šiais metais lyginant su praėjusiais, tu jautiesi pamalonintu - juk tai gerai?....

Šiek tiek sarkazmo - gal :), aš jo vis dar nepraradau, tikėtina ir neprarasiu, o sulaukusi 90-ties (planuoju gyventi ilgai :) būsiu tikra "rakštis' ir vaikams, ir anūkams, jei anūkų bus - nes jei šiomis dienomis auginame tinkle visokias "fermas", gal greitu laiku pradėsime auginti ir vaikus ten pat.. Būtų labai patogu, ir nereikėtų eiti į "laiko valdymo seminarus", nes mygtuko pagalba "on/off" pats valdytum laiką skiriamą šeimai...

Dar vienas momentas, bėgant laikui ir didėjant gimtadienių skaičiui, įsiklausau/įsiskaitau į sveikinimus, kuo anksčiau nebūdavo, tiesiog perskaitydavai ir tiek, dabar skaitai, ir kiekvienas žodis tarsi įsirėžia į pasąmonę. Malonu, sentimentalu... keista.

Gimtadienis - daug jausmų, tik visų jūsų dėka. Ačiū.

Dažniausiai mano pažadai skirti kitiems, bet šįsyk žadėsiu sau

Ryt prasideda Adventas - susikaupimo metas, kuriuo metu gali atsigęžti ne tik į aplinkinius, bet ir pats į save.  Kadangi šie mano metai tikrai išskirtiniai, sugalvojau, kad reikia kažką pasižadėti sau, ir pabandyti įvykdyti trijų pažadų programą, kuri pasibaigtų  ne anksčiau kaip tik Kūčių vakarą arba galėtų tęstis nors ir visą likusį gyvenimą.

Kodėl gi šovė man tokia mintis? Ogi, norėjau padaryti  Advento kalendorių,  kuris būtų įdomus tiek mums suaugusiems, tiek mano mažąjai dukrytei, bet nepadariau, ir vis dar turių mažų darbelių, kurių nepadarau... Pasiteisinimų labai daug turiu "kalendoriaus" atvejui: pirma - nesubūriau žmonių šiai idėjai, antra ir pagrindinė  priežastis- laiko stoka minčiai įgyvendinti. "Išsiaiškinus" (tarsi ir taip  neaišku būtų :D )  priežastis, galima pradėti gydyti savo "ligą", o ne jos simptomus.  Pagrindinis gydymas  - prailginti savo dieną atsikeliant pusvalandžiu anksčiau nei įprasta - 6:30, vitaminai kūnui - laikytis pasniko bei stiprinti fizinę ištvermę (r e g u l i a r i a i). Viskas atrodo labai paprasta, įvertinus - sunkiai įgyvendinama, bet ryt pradedu. O sekmės ataskaitą pateiksiu čia :)

p.s. Tuo pačiu patikrinsiu  daug kur akcentuojamą tiesą: jei tam tikrą veiksmą kartosi 24 dienas, jis taps įpročiu, o įpročiai puikia gyvuoja neįdedant papildomų pastangų.

Pirma diena. Žadintuvas suskambėjo laiku, akys sunkiai atsimerkė, mintyse daug minčių prabėgo, ir visos į "vienus vartus" - miegok.. miegok... Neužmigau, atsilaikiau - bet iš lovos neišlipau iki pusę ašuonių. Atsibudus kambaryje buvo vėsu, o pataluose šilta ir gera, teko rasti pusiausvyros tašką, nemiegoti bet ir likti pataluose, todėl nepalikusį guolio ramiai paskaičiau (atsiprašau už intymią detalę :).
Sekmadienį keltis taip anksti buvo sunku todėl, jog įprastai išmiegu šią šventą dieną mažiausiai iki dešimtos. O čia, organizmui šoką įvariau.  Dieną atlaikius be pokaituko :), tikėtina, kad eisiu su saule miegoti.
Antra diena. Žadintuvas ir šį karta nepavedė, bet aš kaip partizanas išgulėjau iki septynių - tiesiog ilgiau nebegalėjau, spaudė laikas keltis. Diena prabėgo darbuose ir pasibaigė ganėtinai vėlai, nes įprotis vėliau eiti gulti kol kas išlieka. Energijos antplūdžio dar nėra :) - tikėtina anksti dar.
Trečia diena.  Hm... mažoji kėlėsi antrą naktį keletą kartų, aš kartu su ja. Todėl šiandieną niekaip negalėjau atsikelti pagal savo planą. Rytas prasidėjo aštuntą, blogai. Reikės rasti bausmę sau - diena be kavos? diena be saldumynų?
Ketvirta diena. Septintą ir ne kitaip. Na ir užduotį sau išsikėliau, gal visgi reikėjo pasirinktikitą laiką -  6 val. - ir tokas laikas atitiktų mano miego ciklą, ir atsikelti būtų daug paprasčiau? Vis dar negaliu nueiti anksti gulti, o reikėtų.
Penkta diena. simuliuoju..... trūksta miego. Pradedu tikėti, kad žalingų įpročių lengviau pavyksta atsikratyti, nei pakeisti dienos režimą :)
Šešta diena. Opa! Yra. Atsikeliu prieš laiką... tikėtina, kad atsikeliu nuo šalčio, po storiausiu apklotu visos galūnės buvo sušalusios, bet jau turiu vilties.
Einant dešimtai dienai nusprendžiau - laikinai atidėti paankstintą kėlimasį iki mano gyvenimo džiaugsmas (dukrytė) tiek "nedžiugins" vakarais ir naktimis. Vėl grįžtu simbolinio skaičiaus - 7.

p.s. kiti du pažadai vykdomi!