Per šiandieną susiduriau su keletą pasakojimų/situacijų ta pačia tema - neįvykdyti įsipareigojimai arba paprasčiausiu pažadų netesėjimu. Keistai skamba, kai suaugę žmonės (jau tie, kuriems gerokai virš 25-ių) duoda pažadus ir vėliau juos tiesiog pamiršta arba net piktybiškai juos vengia ištesėti. Blogiausia dalis ta, kad dėl įsipareigojimų nevykdymo mažiausiai kenčia "išsisukęs" žmogus, o daugiausiai tas, kuris laukė įsipareigojimų vykdymų. Mano trumas pažadukų skirstymas iš girdėtų ir patirtų situacijų apie tuos, kurie duoda pažadus ir juos "pamiršta":
- norintys atkreipti dėmesį tik į save. Kažką žadėdami tai daro garsiai, dažniausiai esant kitiems aplinkiniams šalia, norėdami padaryti įspūdį žmogaus į kurį visada gali kreiptis pagalbos, ir kai ateina pagalbos prašymo akimirką, "pažaduko" su žiburiu nerasi. Tik! Jis atsiras po tai, kai situacija išsispręs, kad pasakytų, jog jis irgi būtų pagelbėjęs.
- narcizai. Jie mėgsta būti dėmesio centre bet kokia kaina, ir jei pažadėjo duoti labdarai 1000 lt prie tavęs bei kokio įtakingo žmogaus, auditorijai pasikeitus geriausiu atveju paaukos 10 Lt.
- skubantys. Greičiau pažadėsiu, greičiau mane paliks ramybėje.
- "ligoniai". Žadėjimas jiems, tai chroniška būsena, jie žada ne tik kitiems, net ir sau, ir turi visą spektrą įvairiausių pažadų. Kiekvieną dieną kažką turi pradėti ir nepradeda.
- slapukai. Kiekvienas duotas pažadas būtinai turi paslėptą tikslą. Kai pažadui vykdyti ateina laikas ir nauda vis dar bus matoma, pažadas bus įvydytas, jei ne - pamiršk.
- tarpininkai. Pažadėjau, nes man pažadėjo. Tam pirmam neištesėjus pažado, deja, negaliu ir aš įvykdyti savo.
Iš tiesų, gaila, kad negalime gyventi be pažadų nei santuokoje (mylėsiu iki gyvenimo pabaigos) nei darbe (atlyginimą mokėsiu laiku), nei draugystėje, nes viskas būtų paprasčiau: nėra pažadų - nėra įsipareigojimų, nėra nusivilimų. Bet čia susiduriame su priešpieša, jei neduodi pažadų, tai negerbi kitų arba esi didžiausias savanaudis iš visų. Todėl, norėdami daug maž likti skaidrūs - nedalinkime šų pažadų į kairę ir į dešinę, gerai pagalvokime, ar tas žmogus mums svarbus kuriam kažką žadame, jei jis nėra svarbus, nėra prasmės gaišti savo ir jo laiko ir duoti pažadus, kuriuos vis tiek nebus noro ir laiko ištesėti. Nes kaip bebūtų, pažadų tesėjimas vis dar vertybė.
p.s. manau, kad kiekvienas iš mūsų gali patekti arba yra patekęs į pažadukų kategoriją, ar tai profesinėje veikloje, ar tai asmeniniame gyvenime.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą