Kokioje šalyje begyventum - namų ruošos rutina visur ta pati, vienu atveju galima turėti pagalbininkus, kitu atveju viską atlikti pačiai arba kartu su kitais šeimos nariais ar pažįstamais :) Kai kalba eina apie mane, nesu '70-ųjų metų moteris, kuri laksto po parduotuves ir po namus su plačia šypsena, daug namų ruošos darbų darau todėl, kad juos reikia padaryti, bet ne todėl "kad nuleisčiau garą" (pažįstu tokias moteris, kuris tvarkydamos išlieja visą blogą energiją), žinoma, kartais mane aplano "Kalėdinis" įkvėpimas - bet čia kita istorija.
Taigi, vyras ir moteris buityje, jei šeimoje vyrauja demokratija, dažniausiai tarpusavyje pasiskirsto darbus, kas už ką atsakingas, ir vykdo juos. Moteris tada, kai tik darbas asiranda, vyras - po priminimo, nusistovėjimo, nes namų ruošos darbams dažniausiai taiko posakį "darbas ne vilkas". Vienas iš darbų, už kurį atsakinga moteris, būna - skalbiniai. Moteris pasiima šį darbą ne dėl to, kad vyras nenorėtų jo daryti, o dėl to, kad viskas būtų padaryta tinkamai, ir vėliau nereikėtų visos šeimos nariams devėti rožinio arba mėlyno atspalvio rūbus, nes kartu su baltais skalbiniais per aplaidumą pateko ryškių spalvų kojinė. Ir nors mums ne visoms patinka skalbti (kur čia skalbti, tiesiog įkrauti į skalbimo mašiną ir vėliau perkelti į džiovyklę viską) galima rasti privalumų šiame darbe:
- galima papildyti savo piniginę keliais šlamančiais, nes vyrai dažnai neiškrato kišenių;
- t.y. oficialus "kišenių patikrinimas";
- galima sužinoti kokia dovana laukia tavęs (ir ne tik :) ), nes pirkinių čekiai irgi būna kišenėse.
Taigi, kaip moko daugumą pozityvaus mąstymo mokytojų - visur reikia ižvelgti pozityvumą, ir tai tiesa, visur teigiami aspektai yra, netgi skalbinių tvarkyme.
Labai teisingi pastebėjimai dėl pozityvumo! Daugelis darbų lengviau juda su tokiu požiūriu:) Ir man netgi patinka tas darbelis, turim gerą patogią skalbyklę su jutikliniu valdymu tai vienas malonumas. Skalbt pakankamai lengva, o 'karmos taškų' iš namiškių gauni su kaupu:)
AtsakytiPanaikinti