Ryt prasideda Adventas - susikaupimo metas, kuriuo metu gali atsigęžti ne tik į aplinkinius, bet ir pats į save. Kadangi šie mano metai tikrai išskirtiniai, sugalvojau, kad reikia kažką pasižadėti sau, ir pabandyti įvykdyti trijų pažadų programą, kuri pasibaigtų ne anksčiau kaip tik Kūčių vakarą arba galėtų tęstis nors ir visą likusį gyvenimą.
Kodėl gi šovė man tokia mintis? Ogi, norėjau padaryti Advento kalendorių, kuris būtų įdomus tiek mums suaugusiems, tiek mano mažąjai dukrytei, bet nepadariau, ir vis dar turių mažų darbelių, kurių nepadarau... Pasiteisinimų labai daug turiu "kalendoriaus" atvejui: pirma - nesubūriau žmonių šiai idėjai, antra ir pagrindinė priežastis- laiko stoka minčiai įgyvendinti. "Išsiaiškinus" (tarsi ir taip neaišku būtų :D ) priežastis, galima pradėti gydyti savo "ligą", o ne jos simptomus. Pagrindinis gydymas - prailginti savo dieną atsikeliant pusvalandžiu anksčiau nei įprasta - 6:30, vitaminai kūnui - laikytis pasniko bei stiprinti fizinę ištvermę (r e g u l i a r i a i). Viskas atrodo labai paprasta, įvertinus - sunkiai įgyvendinama, bet ryt pradedu. O sekmės ataskaitą pateiksiu čia :)
p.s. Tuo pačiu patikrinsiu daug kur akcentuojamą tiesą: jei tam tikrą veiksmą kartosi 24 dienas, jis taps įpročiu, o įpročiai puikia gyvuoja neįdedant papildomų pastangų.
Pirma diena. Žadintuvas suskambėjo laiku, akys sunkiai atsimerkė, mintyse daug minčių prabėgo, ir visos į "vienus vartus" - miegok.. miegok... Neužmigau, atsilaikiau - bet iš lovos neišlipau iki pusę ašuonių. Atsibudus kambaryje buvo vėsu, o pataluose šilta ir gera, teko rasti pusiausvyros tašką, nemiegoti bet ir likti pataluose, todėl nepalikusį guolio ramiai paskaičiau (atsiprašau už intymią detalę :).
Sekmadienį keltis taip anksti buvo sunku todėl, jog įprastai išmiegu šią šventą dieną mažiausiai iki dešimtos. O čia, organizmui šoką įvariau. Dieną atlaikius be pokaituko :), tikėtina, kad eisiu su saule miegoti.
Antra diena. Žadintuvas ir šį karta nepavedė, bet aš kaip partizanas išgulėjau iki septynių - tiesiog ilgiau nebegalėjau, spaudė laikas keltis. Diena prabėgo darbuose ir pasibaigė ganėtinai vėlai, nes įprotis vėliau eiti gulti kol kas išlieka. Energijos antplūdžio dar nėra :) - tikėtina anksti dar.
Trečia diena. Hm... mažoji kėlėsi antrą naktį keletą kartų, aš kartu su ja. Todėl šiandieną niekaip negalėjau atsikelti pagal savo planą. Rytas prasidėjo aštuntą, blogai. Reikės rasti bausmę sau - diena be kavos? diena be saldumynų?
Ketvirta diena. Septintą ir ne kitaip. Na ir užduotį sau išsikėliau, gal visgi reikėjo pasirinktikitą laiką - 6 val. - ir tokas laikas atitiktų mano miego ciklą, ir atsikelti būtų daug paprasčiau? Vis dar negaliu nueiti anksti gulti, o reikėtų.
Penkta diena. simuliuoju..... trūksta miego. Pradedu tikėti, kad žalingų įpročių lengviau pavyksta atsikratyti, nei pakeisti dienos režimą :)
Šešta diena. Opa! Yra. Atsikeliu prieš laiką... tikėtina, kad atsikeliu nuo šalčio, po storiausiu apklotu visos galūnės buvo sušalusios, bet jau turiu vilties.
Einant dešimtai dienai nusprendžiau - laikinai atidėti paankstintą kėlimasį iki mano gyvenimo džiaugsmas (dukrytė) tiek "nedžiugins" vakarais ir naktimis. Vėl grįžtu simbolinio skaičiaus - 7.
p.s. kiti du pažadai vykdomi!
Pirma diena. Žadintuvas suskambėjo laiku, akys sunkiai atsimerkė, mintyse daug minčių prabėgo, ir visos į "vienus vartus" - miegok.. miegok... Neužmigau, atsilaikiau - bet iš lovos neišlipau iki pusę ašuonių. Atsibudus kambaryje buvo vėsu, o pataluose šilta ir gera, teko rasti pusiausvyros tašką, nemiegoti bet ir likti pataluose, todėl nepalikusį guolio ramiai paskaičiau (atsiprašau už intymią detalę :).
Sekmadienį keltis taip anksti buvo sunku todėl, jog įprastai išmiegu šią šventą dieną mažiausiai iki dešimtos. O čia, organizmui šoką įvariau. Dieną atlaikius be pokaituko :), tikėtina, kad eisiu su saule miegoti.
Antra diena. Žadintuvas ir šį karta nepavedė, bet aš kaip partizanas išgulėjau iki septynių - tiesiog ilgiau nebegalėjau, spaudė laikas keltis. Diena prabėgo darbuose ir pasibaigė ganėtinai vėlai, nes įprotis vėliau eiti gulti kol kas išlieka. Energijos antplūdžio dar nėra :) - tikėtina anksti dar.
Trečia diena. Hm... mažoji kėlėsi antrą naktį keletą kartų, aš kartu su ja. Todėl šiandieną niekaip negalėjau atsikelti pagal savo planą. Rytas prasidėjo aštuntą, blogai. Reikės rasti bausmę sau - diena be kavos? diena be saldumynų?
Ketvirta diena. Septintą ir ne kitaip. Na ir užduotį sau išsikėliau, gal visgi reikėjo pasirinktikitą laiką - 6 val. - ir tokas laikas atitiktų mano miego ciklą, ir atsikelti būtų daug paprasčiau? Vis dar negaliu nueiti anksti gulti, o reikėtų.
Penkta diena. simuliuoju..... trūksta miego. Pradedu tikėti, kad žalingų įpročių lengviau pavyksta atsikratyti, nei pakeisti dienos režimą :)
Šešta diena. Opa! Yra. Atsikeliu prieš laiką... tikėtina, kad atsikeliu nuo šalčio, po storiausiu apklotu visos galūnės buvo sušalusios, bet jau turiu vilties.
Einant dešimtai dienai nusprendžiau - laikinai atidėti paankstintą kėlimasį iki mano gyvenimo džiaugsmas (dukrytė) tiek "nedžiugins" vakarais ir naktimis. Vėl grįžtu simbolinio skaičiaus - 7.
p.s. kiti du pažadai vykdomi!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą