Štai koks man klausimas šmėžavo mano galvoje vairuojant namo.. Šiandieną aš turėjau nemenką užduotį įvykdyti, ir aš tai padariau, o geriausia dalis tokia, jog viso darbo rezultatas pranoko mano lūkesčius. Šiandieną - tai puiku, bet niekas negali nuspėti, kaip bus rytoj.
Ilga diena eina į pabaigą, aš leidžiu sau atsipalaiduoti, taurė salstelėjusio Kalifornijos rausvojo vyno, kelios šviesos pakampiuose, Mozart'o Piano Masterpieces rinkinukas. Ir atsakymas pats ateina savaime, nesukant galvos, mane džiugina abu dalykai, tik ne vienu metu.
Jei darbas/užduotis miela sielai ir kūnui - mane džiugina procesas.. Tiesiog viską darai ir negalvoji apie galutinį rezultatą. Viskas vyksta savo eiga, iš šono žiūrint ir vertinant galima pasakyti "tam žmogui nereikai niekur dėti pastangų, tiesiog darbas pats "nusidirba".. Taip kaip man atrodė vaikystėje, jog pas suaugusįjį esantis grėblys lapus grėbia geriau, ir visada norėjau pasikeisti su suaugusiuoju įrankiais, nes mano akimis žiūrint, mano įrankis nebuvo toks šaunus. Aš nesuprasdavau, kad tai priklauso ne nuo to ką laikai rankoje, o nuo paties laikančiojo (tas pats dabar su mano dukryte). Viskas vyskta tarsi savaime, įdedant tiek pastangų, kiek reikia, bet jos niekada netaps kankinančiomis. Procesas įsisuka ir jo negali sustabdyti, ir nesvarbu, kas laukia tavęs rezultate. Jei kažkokios užduoties imiesi iš įsipareigojimo ar dar blogiau iš būtinybės - mane džiugina tik rezultatas. Viso proceso metu galvoju tik apie rezultatą.
Reziumė, aš žmogus, kuris orientuotas į rezultatą, bet kuriam nuskyla "pakaifuoti" ir nuo proceso.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą