Prieš gerą mėnesį jau mūsų namuose vyko įvairūs pasiruošimai šiai žiemos šventei. O dabar, kai iki jos liko vos viena diena, šiandiena, visos šventinės akimirkos atrodo dar labai toli. Gal toks jausmas apima žmogų tada, kai jis būna pasiruošęs? Dovanos supakuotos, namai papuošti, meniu sudarytas, belikę kelis produktus supirkti, pagaminti dvyliką patiekalų ir sėsti prie stalo.
Man per trisdešimt metų bus pirmos Kalėdos atskirai nuo tėvų, atskirai nuo seneles ir mano likusios šeimos, kurie prie stalo taip ūžia, kiekvienas sau, kad sunku ir suprasti kas apie ką. Jei nori, kad būtum išgirstas, turi "šiek tiek" pakelti toną. Naujam žmogui atvykusiams į mūsų šeimą - manau yra šiek tiek kraupu, visi kalba vienu metu, patiekalai juda į visas puses, zujama, judama, deramasi, erzinama... Bet po kelių prisėdimų prie bendrojo stalo į visą šitą turgų įtraukiamas ir naujas žmogus, kartais ir prieš savo valią :) Mūsų nei daug, nei mažai - 22, ir vis dar turime daug galimybių didinti šį skaičių, prie stalo keturios kartos - smagu, ar ne?
Toli be šeimos - liūdna, o dar pirmą kartą per žiemos šventę, daug minčių, įvairiausių pojūčių.... Ir žinoma, daug šiltų ir smagių prisiminimų. Kartais gerai žmogui išvykti toli, įvertini viską dar labiau, o ir patį įvertina, atsijojami pelai nuo grūdų, o tai yra reikalinga atlikti, norint išlaikyti šiltus santykius.
Liūdna, bet negaliu skųstis, kad man yra blogai, aš turiu puikią vyro šeimą su geriausia anyta. Juk tai sekmė!
Šventės kitoje šeimoje - nauja patirtis. Ir džiugu tai, kad turiu dvi puikias šeimas!
Valio!
Su artėjančiomis šventėmis :)
Nesvarbu kaip toli mes butume... mes visada salia:)
AtsakytiPanaikinti