Būtų buvę šaunu, jei šį "blogą" (toliau vadinsiu dienoraščiu, nors vienas artimas mano bičiulis pašnibždėjo, kad savo prasme šis žodis nėra teisingas... bet.. tebūnie dienoraštis) būčiau pradėjusi rašyti 10.10.10, bet pradėjau rašyti tik šiandieną, eilinę spalio 22-ąją dieną. Žinoma, dienoraščio gimtadienį, jei tokio sulauksiu, galėsiu švęsti ir kitą dieną, kuri bus įsimintinesnė, nei ši diena, bet dar nepriėmiau sprendimo, o juk ir nėra tai taip svarbu, juk gyvenime nepriimame daug svarbesnių sprendimų, nei šis.
Dienoraščių rašymas - nėra mano stiprioji pusė, bet kai paskaitau kai kuriuos medijoje esamus straipsnius, užtinku save pagalvojant, jog galėčiau padaryti geriau. Taip... pasitikėjimo trūkumas - nėra mano savybė.
Prieš dešimt metų, ir visus paskutinius dešim metų, maniau ir tikėjau, jog esu perfekcionistė, dabar manau, kad esu daugiau priekabi nei paprastai būna moterys.
O kadangi esu priekabi, man patinka tvarka, taisyklės, disciplina, režimas - ir kiti "kūrybiškumą" žudantys bruožai. Jei paklausite -kodėl? Atsakyti į šį klausimą padės šis dienoraštis ir jūs.
aŠ
kūribiškumas irgi turi disciplinos bruožų:)mes per dažnai mąstom šabloniškai ir galvojam - jei jau kūribiška asmenybė - tai iš karto - bohema:)
AtsakytiPanaikintiBet yra daugybė pvz iš žinomų-talentingų-genialių žmomonių biografijų, kurie viską pasiekė dirbdami:)
nepamenu, kuris iš rusų didžiųjų rašytojų sakydavo - 10 proc talento, o 90 proc - juodas darbas:)
Taigi dirbk, būk reikli sau ir būsi tobula rašytoja:)
Šabloniškai mąstyti daug paprasčiau ir patogiau... :)
AtsakytiPanaikintiTalentingų žmonių biografijose dažniausiai aprašomas rezultatas, o ne kančios siekiant jo, ir skaitytoją visada užburia rezultatas, ne procesas.
Dažnai atrodo paprasta, jei turi talentą papildomai reikia įdėti 10 proc. darbo, jei nori talento nepražudyti. O tiesa visai kitokia :).
Ačiū už palinkėjimą.