Pasakos mus lydi nuo pat vaikystės

2004 metais mūsų Vyriausybė patvirtino nutarimą, kuris numato, jog TV laidos ir filmai turi būti ženklinami, visi žinome tokius ženklinimus, kaip S, N-7, N-14. Kitas klausimas, kiek dažnai, ir kas jais vadovaujasi? Bet dabar ne apie tai...  Man iškylo klausimas, kodėl nėra ženklinamos knygos, kodėl nėra ženklinama spauda ir kiti leidiniai? Juk šiuose leidiniuose netrūksta ir smurtą,  ir  seksą aprašančių scenų...ir daug detaliau, nei galima išvysti per TV.

Ar žinote, kada man iškylo idėja - dėl būtino knygų ženklinimo, o gi po paskutinių vaikui perskaitytų "anų laikų klasikinių" pasakų.

Štai kelios citatos iš mūsų turimos knygos (kiekviena šioje knygoje  pasaka turi "perliukų"), kurią ženklinčiau N-7:

1. Pasaka "Nykštukas". Tėvai randa sprendimą: <...Nebegalime išmaitinti savo vaikų. Rytoj vesimės juos į mišką rinkti žabų ir ten paliksime..> ;  žmogėdra darbuojasi peiliu:  <...užčiuopė kepuraites ir perpjovė gerkles visoms savo dukterims..>;
2. Pasaka "Vilkas ir spetyni ožiukai".  Chirurginiai ožkos sugebėjimai: <... Didelėmis žirklėmis mama prakirpo vilkui pilvą..>
3. Pasaka "Trys paršiukai". Paršiukas - mėsėdis: <...Kai vilkas gerai išvirė, paršiukas paruošė jį vakarienei...>
4. Pasaka "Guliverio kelionės". Salos gyventojai buvo labai išmintingi: <...Mes sušaukėme pasitarimą, vieni siūlė tave palikti mirti badu arba perverti tavo veidą ir rankas užnuodytoms strėlėmis, bet pūvantis tavo lavonas tik paskleistų įvairių ligų sostinėje...>
5. Pasaka "Snieguolė".  Kam tos detalės?  <... Žiauri neapykanta užvaldė karalienę; ji liepė medžiotojui nužudyti Snieguolę ir atnešti jos širdį...>

Jei esate iš tų, kurie kartoja, jog  "klasikinės pasakos " yra 100 kartų geresnės nei šių dienų, siūlau perskaityti keletą knygų ir jas palyginti. ... Jau net neminu visų likusių  Brolių Grimų ir Lietuvių liaudies pasakų, kurias ženklinčiau tik  N-14.

Klausiu jūsų, ar žinote, kokias knygas skaito jūsų vaikai (ne tik viršelio pavadinimą, bet ir knygos turinį)?

Puikūs sprendimai mažoms erdvėms

Gal atėjo laikas atnaujinti vaiko ar darbo kambarį? Dabartinė erdvė nėra didelė, o gal tiesiog jums nepatinka apkrautas kambarys, todėl saugote esamą erdvę?
Jei taip - šio ispano dizainerio sprendimai - tikrai jum tiks, jei netiks, tai tikrai pagelbės ieškant jums geriausių sprendimų.
Man asmeniškai patiko beveik viskas: ir spalvos, ir baldų dizainas, ir jų išdėstymas.
Su Sergi dizaino baldais galite susipažinti paspaudę nuorodą:
 http://deco-designing.blogspot.com/2010_10_01_archive.html
Malonaus žiūrėjimo!
p.s. puslapio apačioje pasirinkus atskirus mėnesius - pamatysite dar daugiau darbų.

Perfekcionizmas - neigiama savybė

Manau, kad nebereikia rašyti šio žodžio reikšmės, nes kas antras iš mūsų turi šią savybę. Tik ne kiekvienas žinome, jog literatūra skelbia - kad tai neigiama žmogaus savybė, kurios nepažabojus, galima susirgti depresija , anoreksija ir kitomis ligomis.

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad veiksmo atlikimas tobulai - tai yra daugiau nei puikiai. Perfekcionistui sunku kažką pabandyti naujo, jis nuolat gyvena baimėje "kad gali jam nepasisekti, ir ką pagalvos kiti apie mane, jei aš suklysiu". Visi puikiai žinome, kaip dažnai ši mūsų savybė mums pakiša koją ir netgi sugadina dalį gyvenimo arba gyvenimą gadiname kitiems, bet kartais nieko negalima padaryti, o kartais ir nenorime, ir šia savybe dangstome  kai kuriuos savo poelgius, kurie nesusiję su šia savybe. Pateikiu kelis pavyzdžius, kuriuos kasdienybėje sutinkame labai dažnai:  perfekcionistas praleidžia per daug laiko sporto salėje alindamas savo kūną - nes kūnas atrodo ne visai tobulas; nenoriai kalba užsienio kalba - nes nežino kaip tarti kai kuriuos žodžius, o klysti bijo; krapštosi ilgiausiai  atlikdamas paprastą užduotį - nes bijo ko nors nepastebėti; sugeba rengtis gerą valandą - nes  rūbų derinys vis neatrodo tobulai;  reguliariai  "pakeičia"  savo antrą pusę, su kuria išgyvenamo ne vienerius metus - nes žmogus pasirodė ne toks tobulas, kaip  turėtų būti pagal jį, o draugas šai turi gražuolę.. ir t.t.

Todėl skelbiu verdiktą: būkime laimingi ir ambicingi, bet nebūkime perfekcionistais.

Aš manau, kad su perfekcionizmu nereikia kovoti, nes dažniausiai kovos su savimi  pralaimimos, todėl reikia priimti šią savo savybę , jos nereikia neigti, bet ir nereikia  akcentuoti. Metams bėgant, prioritetai persiskirsto savaime, nes žmogus įgauna daugiau patirties, ir tai, kas atrodė svarbu vienu laikotarpiu, šiandieną ir ryt atrodys juokinga. 

Pradžia - gimimo diena

Būtų buvę šaunu, jei šį "blogą" (toliau vadinsiu dienoraščiu, nors vienas artimas mano bičiulis pašnibždėjo, kad savo prasme šis žodis nėra teisingas... bet.. tebūnie dienoraštis) būčiau pradėjusi rašyti 10.10.10, bet pradėjau rašyti tik šiandieną, eilinę spalio 22-ąją dieną. Žinoma, dienoraščio gimtadienį, jei tokio sulauksiu, galėsiu švęsti ir kitą dieną, kuri bus įsimintinesnė, nei ši diena, bet dar nepriėmiau sprendimo, o juk ir nėra tai taip svarbu, juk gyvenime nepriimame daug svarbesnių sprendimų, nei šis.

Dienoraščių rašymas - nėra mano stiprioji pusė, bet kai paskaitau kai kuriuos medijoje esamus straipsnius, užtinku save pagalvojant, jog galėčiau padaryti geriau. Taip... pasitikėjimo trūkumas - nėra mano savybė.

Prieš dešimt metų, ir visus paskutinius dešim metų, maniau ir tikėjau, jog esu perfekcionistė, dabar manau, kad esu daugiau priekabi  nei paprastai būna moterys.

O kadangi esu priekabi, man patinka tvarka, taisyklės, disciplina, režimas - ir kiti "kūrybiškumą" žudantys bruožai. Jei paklausite  -kodėl? Atsakyti į šį klausimą padės šis dienoraštis ir jūs.

aŠ