Debesys žavi mane

Netiesa, kad kiekviena diena yra tokia pati, ir kad aplinka nesikeičia. Galbūt, ką turime ant žemės ir yra pastovu, bet tai kas virš mūsų galvų - tikrai ne. Reikia tik pakelti galvą ir grožėtis debesimis....

22 amžiaus žmogus

Gyveni žmogau, ir nematai, kaip viskas keičiasi, tiksliau viskas keičiasi su pačiu tavimi, dėl to, kai kas nors išmintingesnis pasako, pamokina ir parodo, ką reikia puoselėti ir ko saugotis, sustoji ir susimąstai. Aš dažnai sustoju akimirkai, nes esu palaiminta sutikti įdomius žmones, ir ne tik pasilabinti su jais, bet ir išgerti kavos puodelį.

Neseniai mane "sustabdė" profesorius užmindamas įdomias mįsles: kur mes einame ir kuo  mes tapsime 22 amžiuje? Kodėl nežiūrime ką valgome ir kaip leidžiame laiką? Ar pastebėjome, kad priklausomybė mobiliam telefonui yra tolygi rūkymui ir tiek pat kenksinga? Kaip pvz. cigarėčių pakelis nuolat kišenėje - taip ir telefonas, cigaretė burnoje - telefonui burna "irgi reikalinga", prieš miegą ir atsikėlus tiesi ranką prie cigaretės, tiek pat dažnai ir tokiose pats aplinkybėse sieki telefono, rūkymas sukelia vėžį, o mobilaus telefono skleidžami spinduliai sukelia ne vieną ligą.... Profesorius pažymėjo, kad iki dabar mes tiek mutavome patys, kad tam tikros ligos tapo mūsų sudedamoji dalis, su kuo mes nenorime susitaikyti, nes nesuprantame, kad žmogaus evuliucija vyksta be sustojimo, ir taip kaip buvo vakar negali būti rytoj.

Kaip gi netrumpą amžių nugyvenęs žmogus mato 22 amžiaus žmogų? Ogi labai paprastai: sumažėjusi galva, nes nieko nesistengiame prisiminti ir nuo mažens vaikus nukreipiame atsakymų ieškoti internete (drįstu pripažinti, kad pati esu priklausoma nuo "google"), o tas nepadeda vystytis smegenim. Žinoma, būtinas pasikeitimas: didelis nykštys arba rodomasis pirštas. Nykštį išmankštinsime rašydami žinutes, smilių rodydami į visus daiktus, kuriuos norime turėti - nes esame priklausomi nuo vartojimo. Mes turėsime ženkliai padidėjusius sėdmenys ir mažas pėdas, kadangi vis mažiau judame ir dar mažiau judėsime. Bet kaip bebūtų visi daug valgome nemaistingo maisto.  Kad viską vaizdingiau mes įsivaizduotume, profesorius vizualizavo 22 amžiaus gyventoją. 

Ar norime tokiais būti? Taip ar ne? Klausimas, ar galime ką pakeisti? Juk progreso negali sustabdyti.